Why is Cats?

Why is Cats?

SUBTITLE'S INFO:

Language: Lithuanian

Type: Human

Number of phrases: 849

Number of words: 8227

Number of symbols: 47881

DOWNLOAD SUBTITLES:

DOWNLOAD AUDIO AND VIDEO:

SUBTITLES:

Subtitles prepared by human
00:01
Aš viso jo išklausiau ir Endriu paklausiau: Endriu, ar aš kažko čia nesuprantu? Ar tai apie Karalienę Viktoriją, juk ji pagrindinė katė, Dizraelis ir Gladstounas yra kitos katės, o dar, žinai, yra benamės katės – tai ko aš čia nesuprantu? Ir...tada jis padarė sunkią, skaudžiai ilgą pauzę, ir pasakė: „Halai, jis apie kates.“ Ir daugiau apie tą miuziklą mes nebekalbėjome. 2012 metais New York Times maisto kritikas Pete'as Wells'as parašė recenziją apie Food Network asmenybės ir žmogiško pavidalo citrininio alaus versijos... –Būtent! Būtent! ...Guy'aus Fieri masyvųjį restoraną Times aikštėje, Guy Fier'is American Kitchen & Bar, patogiai įsitaisiųsį kitoj gatvės pusėj priešais Majestic Teatrą, kuris tais metais jau 25-us metus iš eilės Brodvėjuje statė „Operos fantomą“. Ir nors po 8 m. ratas jau apsisuko, ir mes nusprendėm, kad Guy'us Fieri yra ir memų cechas, ir vėl tapo kietas... Žmonės ant to vyruko drebia nuolatos.. ..ir kaip suprantu, kad to nusipelnytų, jam pakako tik sekti savo svajonėmis!
01:23
...2012 metais buvo kiti laikai, ir Wells'as recenzijoje į vatą žodžių nevyniojo. „Guy'au Fieri, ar jūs bent valgėte savo Times skvero restorane? Gal panika pasiglemžė jūsų sielą, kol žiūrėjote į tą hipnotizuojančią spiralę–meniu, meniu, kuriame kalbos dalys suka pasiutpolkės verpetus? Kai pamatėt bugerį pavadintą „Guy'aus Pat LaFrieda namų firminis mišino, 100% natūralios Angus jautienos iš Creekstone fermos, SPSK (salotos, pomidorai, svogūnai+kornišonai), SLS (superlydytas sūris) ir asilienos padažu užtepliota, česnakų sviestų pagardinta briošo bandelė“, ar jūsų protas tą momentą išvydo bedugnę? Beje, ar ragavote mėlynojo gėrimo, to, kuris švyti lyg branduolinės atliekos? Arbūzinės margaritos? Gal nutuokiate, kodėl jos skonis primena antifrizą su formaldehidu? Kas čia darosi šiame jūsų naujame restorane? Aš rimtai.“ Ir kaip neretai būna su kulinariniais kritikais, Wells'o straipsnis sprogo ir užkariavo interneto dėmesį. Visi jie dalinosi juo Facebook'e bei Twitteryje, ir plojo epiškajam uždominavimui prieš Guy'ų Fieri. kaip šį įdegusį klouną plaukais ežiuku į miltus sutrynė vienas populiariausių viso pasaulio dienraščių. Ir nors mėgavimasis apjuodintųjų fiasko–laiko patikrinta tradicija, gyvavuojanti nuo pat civilizacijos aušros,
02:27
suprekinus mūsų poreikį pamatyti, kaip šlamštą dulkėmis paverčia kritikų elitas, tai tapo pastoviai tobulėjančia pramone. Vis dėlto, kad įgautum savo statusą internete, užtenka tinkamą momentą ką nors sudarkyti... –GALAKTIKOJE NĖRA RŪKO – DZINGT! ČIA NE ŽEMĖ! KLASTOTĖ! DZINGT! O su katastrofiška Tomo Hooperio 2019 m. Endriu Loido Vėberio miuziklo adaptacija, buvo pralieta kraujo. „Žiūrėti „Kates“ būtų lyg rasti nešvankų ir todėl iki šiol nežinotą pornografijos žanrą. Kaskart, kai šie gauruoti, rūjojantys demonai lakdami pieną suaimanuodavo, buvau tikras, kad į salę įsiverž FTB ir mus evakuos“ „Džiaugiuosi jums teigdamas, kad Katės yra visa, ko jūs vylėtės, ir daug daugiau: kerinčiai bjaurus fiasko, nuo kurio jaučiasi tarsi smegenis graužtų parazitas. Reginys, pareikalavęs tiek nervų, kad jis atvirai tariant sukėlė migreną.“ „Ar galėtumėte sukurti tokį klaikų filmą, kad Akademija iš jūsų atimtų Oskarą už režisūrą? Klausiu Tomo Hooper'io“ „Einant iš kino salės man jau nebebuvo aišku, kaip išvis atrodo tikra katė.“
03:31
„Kates“ paskelbti tik geru, ar tik blogu filmu, rodos, iš viso netikusi perspektyva. Tai, su visu derama pagarba, yra absoliutus siaubas.“ „Aš nesu kačių mylėtoja. O antra – pažiūrėjus šią atvirai bauginančią E. L. Vėberio „Kačių“ filmo adaptaciją, aš nebesu tikra, ar apskritai kada būsiu kino mylėtoja.“ „Galų gale, dabar visa nauja karta galės sužinoti, kad miuziklas „Katės“–dvejos valandos kačių-žmonių hibridų be genitalijų, užsiimančių seksu nesiliečiant, ir meldžiančių mirties su daina.“ „Katės“ yra blogiausias katėms nutikęs dalykas, neskaitant šunų.“ „Katės“ yra visiškas košmaras. Jau ir taip blogai žiūrėti Daktaro Moro Salos atmestųjų spektaklį, bet jei pridėtumėte daugiau klynų kadrų nei kokiam Michaelo Bėjaus filme, dar kuo daugiau žodžių žaismo... ir tai vis tiek jūsų neparuoš šitam siaubui, kai ant pelių buvo virtualiai priklijuoti vaikų veidai.“ „Daugiausiai „Katės“ yra ir siaubiakas, ir ištvermės išbandymas, siuntinys iš kažkokio neonu spingsinčio pragaro, kuriame šiurpas ir nuobodulys eina išvien.“ „Jaučiau, kaip manyje po truputį gęsta šviesa.“
04:35
„O, Dieve, mano akys.“ ♫Ar mes gimstam akli? Ar matyt tamsoje?♫ Aš buvau viena pirmųjų išvydusių miuziklo „Katės“ filmą, jei patikėsite Tomo Hooperio žodžiais, praėjus kažkur 24h nuo filmo galutinio baigimo. Man tokia laimė teko ne dėl to, kad esu karščiausia „Kačių“ aistruolė, ne dėl to, kad esu tokia jau svarbi, aš tiesiog įtikinau į peržiūrą kritikams pakviestą mano draugę pasiimti mane kartu. *miau miau miaaaau* Matote, praslinkus savaitėms nuo visiškai neplanuotos Salvadoriškos beprotybės treileryje, aš kailyje netvėriau būti viena pirmųjų žiūrovų. Užsidėjau derinčias katės ausis, mums davė laikinas „Kačių“ tauiruotes ir „Kačių“ šampaną – matyt, paruošti mus išvysiamam chaosui – ir mes pasileidome į viso gyvenimo nuotykį. Peržiūroje buvo du žmonių tipažai: tie, kuriems Endriu Loido Veberio miuziklas „Katės“ jau buvo žinomas, ir tie, kurie iki šio momento gyveno palaimoje nežinoti. *m i a u* Aš tiesą sakant įsiterpiau tarp dviejų tokių žmonių – iš mano kairės sėdėjo Angie Han, mashable.com kritikė, kuri apie „Kates“ nežinojo nieko, o iš mano dešinės Emili VanDerWerff, laisvoji kritikė Vox.com, ir ta pati, kurią aš įkalbėjau
05:46
vestis mane kartu, ir kuriai, kaip ir man, miuziklas buvo žinomas. Ji daugmaž filmą žiūrėjo su tokia veido mina, o Angie visą filmą praleido su tokia veido mina. Abejoms apskritai patirtis tikrai patiko. Gal ir ne pats filmas, bet patirtis – neabejotinai. P I E E N A A A A S S ! Žmonėms, kurie anksčiau „Kačių“ nematė, klausimas buvo maždaug:... ♫ Atminkite, katė... ne šuo. ♫ „...Ir čia viskas? Tai ir yra „Katės“? Ar tokios „Katės“ ir buvo nuo pat pradžių?“ ir tą dieną pamaniau: „Na, taip, tokios daugmaž ir yra „Katės“ Ko tikėjotės?“ ♫ Atminkite, katėėė... ne šuuooo! ♫ Ir jei mane sekėte Twitteryje, žinote, kad beveik visą gruodį su sausiu praleidau apsisėdusi filmu „Katės“, kuris buvo tokia šimtaprocentinė katastrofa, kokios ir tikėjausi. O kodėl? Atvirai, net ir dabar negalėčiau jums to atsakyti. – M A K A V I T I S ! Bet kuo daugiau laiko praleidau prie „Kačių“ ir mąsčiau apie filmą,
06:49
tuo labiau man teko susidurti su šiais klausimais. Ne tik su klausimu „kodėl aš tokia pamišusi dėl šios nenuginčijamos katastrofos“, bet kodėl Katės...yra? Kaip jos įgijo savo vardą? Nes faktas, kad tiek miuziklas, tiek filmas išvis egzistuoja, juo labiau, kad miuziklas liko toks populiarus, koks ir buvo...gan sunku patikėti. Aš taip užsiciklinau, kad apie jį sukūriau podkastą, kur aiškinu miuziklus savo draugui, kuris jų nekenčia. Informacija klipo apačioje. Ir aišku, mūsų pilotinis epizodas buvo apie „Kates“, bet net ir jame, kai bandžiau paaiškinti kas tos „Katės“, šiek tiek susimoviau, nes tas klausimas „kodėl“ grįžinėjo keletą kartų. – M I A U –Tad vėl grįžtame prie tikrojo klausimo... kam patinka „Katės“? Aš...aš teigčiau, kad vaikams. –Aš sakyčiau, kad nežinau. Tiesiog nežinau, kam „Katės“ skirtos, nes nepažįstu jokio žmogaus, kuris būtų užkietėjęs „Kačių“ fanas. –Aš dabar žvelgiu į užkietėjusią „Kačių“ fanę. –Ne, netiesa! –Gali neigti, kiek tik nori! Ir nemanau, kad tame epizode sugebėjau tinkamai atsakyti į šį klausimą „kodėl“. Ir manau, mano klaida buvo ta, jog suliejau „kodėl“, liečiantį miuziklą-spektaklį, kuriam tuoj sueis 40 metų,
07:54
panašiai, kiek ir man... su „kodėl“, skirtu filmui. Dabar aš suvokiu, kad šie du „kodėl, Dieve, kodėl“ turi labai skirtingus atsakymus. Kai pirmąkart pamačiau filmą, sau pamaniau: „Na, ko jūs tikėjotės? Čia „Katės“, Bet geriau šį teiginį permąstysiu iš naujo. Jei mes klausiame, kodėl taip nutiko, ir absoliučiai bandome sugretinti šitai: ...su šituo: – Tik nevaidinkit! ...tuomet, mano džiaugeliški draugai, ne tas klausimas mums rūpi. „KODĖL?“ Miuziklą „Katės“ įkvėpė eilėraščių rinkinys „Senojo Oposumo knyga apie praktiškas kates“, parašytas T.S. Elioto ir išleistas 1939 m. Kadangi eilėraščiai buvo parašyti jauniesiems Elioto krikštavaikiams, jie iš natūros yra lengvi, komiški, trumpi ir nestokojantys fantastikos. Seras Endriu Loidas Vėberis ne tik užaugo su šia eilėraščių knyga. Jis tiesiog dievina kates. Halai, jis apie kates. Tiesiog...didžiulis kačių gerbėjas. Nieko rimto, nieko keistoko.. tiesiog vyrukui katės fainos. Bet Loidui Vėberiui mintis iš „Praktiškų Kačių“ sukurt spektaklį nekilo iki aštuntojo dešimtmečio galo.
09:16
Draugas jo paklausė, ar jį domintų kurimas muzikos eilėraščių motyvais. Ir vieną dieną, per „Evitos“ repeticijas, jis prisiminė knygą, kurią jam mama skaitydavo, kai jis dar buvo vaikas. –Mano motina man kadaise juos skaitydavo, ir aš juos visuomet mėgau. Aš pats juos laikiau... ...metų metus, ir visuomet mąsčiau, kad juose regis slypi kažkas labai muzikalaus. Bet visgi dar prireikė gėrimu aplaistytų pietų su prodiuseriu Kameronu Mackintosh'u 1980 m., kol „Kates: sceninį miuziklą“ buvo pradėta savarankiškai vystyti. Bet tais laikais didelės apimties šokamas miuziklas buvo drąsi avantiūra: Kameronas jau bendravo su žinoma choreografe Gillian Lynne, kuri ir sukūrė spektakliui choreografiją: – Tas vyras buvo neįtikimas, kai mane pamylėdavo, bet aš jo nekenčiau! Tačiau gauti autorių teises iš T. S. Elioto našlės, arba bent rasti režisierių... –Visi mus laikė pamišėliais, kad norėjome statyti spektaklį apie kates. V i s i ! Bet pasirodo T.S. Elioto našlę nebuvo taip sunku įkalbinti, kaip jie iš pradžių bijojo. Metų metams po našlės atsisakymų pasiūlymams iš Disnėjaus Oposumo knygą paversti animaciniu filmu, ji bijojo, kad Senasis Oposumas gausis, kaip Mikė Pūkuotukas, ar kažkas panašaus,
10:19
Seras Ištroškęs Loidas Vėberis pas ją kreipėsi su nauja, suaugusia interpretacija. –Tad sukaupiau visą drąsą ir tariau Valeri, aš paklausiau: o jei...jeigu norėčiau, kad jie šiek tiek primintų Hot Gossip? Jinai atsakė: „Tomui tai būtų patikę.“ Jei nesate girdėję apie Hot Gossip, štai jų didžiausias to meto hitas: ♫ Mano širdį pasiglemžė Žvaigždžių Karys ♫ Vis dėlto Haroldas Prinsas tuo metu negalėjo spektaklio režisuoti. Halai, jis apie kates Ir po to, kai buvo atmestas dar keleto dramaturgų, Vėberis ir Makintošas nusistovėjo prie Royal Shakespeare Company režisieriaus Trevoro Nunn'o. Bet jau nuo pat pradžių Vėberis pastoviai susidūrė su problema, jog žmonės miuziklo...nesuprato –Matote, visos katės yra „džiaugiškos“, tai pabrėžta viename neišleistų eilėraščių, taip –O kitos katės irgi yra „džiaugiškos“? –Taip, visos katės iš esmės yra džiaugiškos. Suprantate, šunys yra paliugiški, o katės.. katės džiaugiškos. Katės savo formatu labiau primena reviu, nei tradicišką, siužetinį miuziklą, kas tikrai nėra staigmena, juk jis buvo sukurtas eilėraščių rinkinio motyvais, rinkinio, neturinčio daug sąsajų, neskaitant kačių.
11:23
Tačiau režisierius Trevoras Nunn'as pasiūlė spektakliui suteikti jausmingą siužeto šerdį, kurios pagalba atsirastų šioks toks pasakojimas. Siužetas..na, jei sakytume, kad toks yra..primena ankstesnį ilgiausiai rodytą Brodvėjaus spektaklį 1975 metų „Kordebaletą“, kuriame veikėjai paeiliui atlieka savo solo, kad laimėtų konkursą, o paguodos prizas atitenka tokiai senai, suvargusiai poniai, besiilginčiai dar vieno šanso. „Katėse“ tai Grizabela, glamūriškoji katė: ūsuota, atsiduodanti Sally Bowles. Kartu su ja yra dar keletas viltingų katinų, besipuikuojančių vardais, kaip Beždžiaryšys, Ram Tam Tageris, Šleivakojis, geležinkelio katinas, Dženiataškaitė, pūkuotoji katė, Šparagasas, katinas teatralas Neišeisšefe, Twitterio išgrūstas katinas, Nala, katė matriarchė, Fieris, katinas virėjas ir visi kiti. O su „Katėmis“ kelias tikrai nebuvo rožėmis klotas. Ambicinga spektaklio prigimtis reiškė, kad rizikuoti ir jį statyti ryžosi nedaug teatrų, o teatras, kurį jie galiausiai užsitvirtino, New London Theatre, turėjo nemažai atsinaujinti vien dėl šio prodiusavimo. Finansavimo irgi pradėjo trūkti, ir Vėberiui teko imti antrą savo namo paskolą vien tam, kad miuziklą baigtų. [čia tik viena jo namų dalis lol] Tad „Katės“, kad ir kaip keista, buvo užsidegimu vedamas bjaurusis ančiukas,
12:27
dėl kurio Vėberis rizikavo viskuo. Au! Au! Au! Au! Au! Au! Au! Au! Au! Ir visa tai kilo prieš tai, kai spektakliui iki baigimo dar buvo lyg iki mėnulio. Visas rašymo procesas tesėsi ir per generalinių peržiūrų seansus, iki pat miuziklo premjeros. Daugiausia todėl, kad jungties tarp krūvos poemų ieškojimas nebuvo Vėberio prioritetas, jis tenorėjo, kad sceną užkariautų būrys kombinezuotų aktorių, dainuojančių, jog jie yra katės. Halai, jis apie kates. ♫–O pekinas, nesvarbu, ką kiti jums sakys, ne britas, o pagonis kinų šunis! ♫ Bet viena didžiausių problemų buvo tai, kad trūko emocionalios kulminacijos, lūžio taško, tos jausmingos baladės, kuri slypi kiekvieno miuziklo esmėje. Katės tokios neturėjo, nebuvo ir personažo jai sudainuoti, nė vienas žaismingas Elioto eilėraštis tokiai baladei tiesiog netiko, Mūsų veikėja kilo iš vieno neišleisto Elioto eilėraščio, Grizabela, glamūriškoji katė. Tai eilėraštis apie liūdną, seniai kadaise šlovingą katę, kurį Eliotas iškirpo iš savo rinkinio. Kadangi rinkinys buvo skirtas vaikams, Eliotui jis atrodė „per liūdnas“. –Tai buvo jo eilėraštis, kuris jam pasirodė per liūdnas vaikams. Aš jį gavau iš Valeri Eliot, ji T.S.Elioto našlė.
13:35
Taigi, Grizabela, glamūriškoji katė, tapo veikėjos įžangine daina. ♫ Grizabela, glamūriškoji katė ♫ Tačiau ką jai dainuoti? Būdamas kompozitorius Loidas Vėberis kartais parašydavo dainą, tačiau niekaip jai nerasdavo vietos, kur ją įterpti savo kūriamame spektaklyje. Dainą, kuri taps „Memory“, bent jai skirtą melodiją, Vėberis parašė porą metų prieš miuziklui atsirandant, ir iš esmės ją saugojo būtent tokiai progai. Taigi, melodiją turime, tačiau nebuvo jokio katės eilėraščio, kurį ja būtų galima įdainuoti. Tad žodžiai buvo įkvėpti, ne tiesiogiai pasiimti iš, Elioto eilėraščio, neįėjusio į Oposumo rinkinį – „Vėjuotos nakties rapsodijos“, Sakyčiau, kad įkvėpti, nes žodžiams teko pereiti nemažai perrašymų ir versijų, vieną iš jų sukūrė ir Loido Vėberio buvęs dainų žodžių rašytojas ir kūrybinis partneris Timas Raisas, kuris su Vėberiu kartu parašė „Juozapą ir jo svajonių apsiaustą“, „Jėzų Kristų superžvaigždę“ ir „Evitą“. Visgi tuo metu Vėberio ir Raiso bičiulystė jau tikrai buvo iširusi, nors nė vienas iš jų viešai nepaaiškino, kodėl, bet Loidas Vėberis paprašė jo nelaikyti pykčio ir padėti, Raisas buvo maždaug: „Gerai“, parašė žodžius, bet po to
14:48
Raisas tarė: „Žinai, ką, nenaudok mano žodžių!“ Tačiau galiausiai jie panaudojo jo žodžius peržiūrų metu tada jis nejuokais supyko, ir grąsino ieškiniais. Ko tik ten nebuvo. –Tai aš parašiau „Memory“ žodžius, ir juos miuzikle traukė kelete vakarų pristatymų, o tada... juos išėmė...ir perdavė...rašytojui, parinktam režisieriaus. Režisieriui. Galiausiai pačią tinkamiausią eilėraščio interpretaciją surado atrado Nunn'as, ir štai – Katės džiaugiasi savo garsiąja daina, užbaigta maždaug per priešpremjerines! Ir nepaisant visų mažų lūkesčių, nepaisant nulinio siužeto, nepaisant keistumo, elastano, plaukų ir viso kito, 1981 „Katės“ debiutavo Londone ir greitai nušlavė Olivier Apdovanojimus, kažkur po 18 mėn. persikėlė į Brodvėjų, kur nušlavė „Tony'ius“, tarp jų ir Tony už Geriausią Miuziklą, Bet nepaisant spektaklio sėkmės, kritikai „Katėmis“ nebuvo itin sužavėti, kandžiai sukritikavę kartoninį siužetą, keistą aurą, susitelkimą ties šokiais,
15:56
kuriam, anot teatro profesorės Alison McLemore, „muzikinio teatro akademikai paprastai nebūna palankūs“. Brodvėjaus legenda Elaine Strich tiesiog paliko salę! Vėliau Stritch pridėjo: „Pakęst negalėjau tiesiog visko...katės žengė nuo scenos prie žiūrovų...Viena jų priėjo prie manęs--Pamenu, kaip į ją žiūrėjau ir sakiau: „Ne liesk ma nęs!“. Štai, kaip nekenčiau to spektaklio.“ Bet nepaisant savo keistų, ryškių, į naktinę suaugusių programą panešėjančių papuošimų ir absoliučiai gluminančio siužeto, „Katės“ netrūko suburti savo nuosavą armiją iš vienišų dvylikamečių, naminių mamyčių ir iškrypėlių, kurių kritikams niekad nebebus lemta išvaikyti. –Jis skirtas visiems! Ir mažiems, ir dideliems! Mačiau jau devynis kartus. Ir kaskart naujas vis pranoksta ankstesnį. Man jis šiąnakt patiko dar labiau, nei prieš 18 metų, kai jį rodė pirmąkart. –Labai smagu, žinot...daug... vyksta įvairūs dalykai...na žinot.. tai labai...labai emocionalu, suprantat? Pacituočiau šios žiemos straipsnį žurnale „Guardian“: „Katėse“ nėra grandiozinių politinių žinučių, tik jaudinantis malonumas žiūrėti Ram Tam Tagerį,
17:00
klubais siubuojantį per vis labiau ir labiau „siurrealėjančių“ šokių numerius.“ –„Katės“ yra geriausias mano matytas spektaklis! –Fantastika, tiesiog fantastika. Katės buvo ir pirmasis blockbuster megamiuziklas, iš verslo pusės, viskas, kas su „Katėmis“ buvo „negerai“, išėjo miuziklui į gerą. Nėra žvaigždžių – vadinasi, keistis aktoriams jokių bėdų. Permatoma istorija reiškė, kad tie pinigingi užsienio turistai nieko nepražioplins. Nėra pelningos citatos iš „The Times“ recenzijos? Ir nereikia! Mes turime šį superinį plakatą, kurį su kritiku citatomis tik sugadintume! Minimalizmas, mažule! Aktoriai tradiciškai dar bendrauja su publika, kas gal Elaine Stritch ir nepradžiugino, tai padeda daugeliui žiūrovų visiškai pasinerti į šią ekstravaganciją. ♫ Džiaugiškosios keliauja į džiaugiškąjį balių ♫ Nostalgija taip pat yra to faktorius: nors gerbėjų amžių esti įvairių, „Kačių“ superfanai paprastai būna 40 metų ir daugiau, ir pamena pirmus jo pastatymus West Ende ir Brodvėjuje. Dar spektaklis žavus tuo, kad jame yra tiek personažų, prie kurių publika tiesiog prisirišo. Ir daugumai spektaklio fanų faktas, kad jis toks keistas
18:02
ir toks atitrūkęs nuo tikrovės, anaiptol ne yda, o būtinybė. ♫ Magiškasis ponas Mistofelis! ♫ ♫ Presto ! ♫ Frank'as Rich'as savo New York Times recenzijoje apie „Kates“ rašė, kad ...nepaisant visokių netobulumų, „priežastis, kodėl žmonės vis trokš pamatyti „Kates“, tokia, kad „tai yra miuziklas, žiūrovus nukeliantis į absoliučios fantazijos pasaulį, kuris gyvuoti gali tik teatre“. M i a u Po maždaug 40 metų Rich'as prideda: „Televizoriuje nėra taip įdomu žiūrėti „The Great Magician“, ten yra mizanscena. Teatre yra dalykų, kuriuos be galo sunku perteikti filmuojant. Ir štai mes dar kartą sugrįžtame prie klausimo: na bet kodėl? Kas yra džiaugiška katė? K a s yra džiaugiška katė? „KODĖL?“ Styvenas Spilbergas su Amblin entertainment pasisiūlė dirbti kartu su Endriu Loidu Veberiu ir sukurti animacinę miuziklo versiją 1989 metais. Spilbergo vizija turėjo mus nukelti į niūrių, Antrojo pasaulinio karo laikų Londoną, ir savo koncepcija priminti Brechtą, dėl šito...gerai. Išleisti paruošiamieji eskizai yra visai šaunūs,
19:22
ir, kaip dažniausiai būna su miuziklais, animacinė jų versija tampa daug aiškesnė, nei tas nyčiškas siaubas, kurį galiausiai gavome. Bet galiausiai tarp pastatymų vėlavimų, nesutarimų dėl scenarijaus ir apskritai siužeto kūrimo ir nepasisekimo su kitais Amblin filmukais, tokiais kaip „Amerikos peliukai. Faivelas traukia į Vakarus“, „Mes grįžome! Dinozauro istorija“ ir „Boltas“, studija užsivėrė 1997 metais, ir taip nutraukė likusias viltis pradėti „Kačių“ animacinio filmo vystymą. Keliomis kameromis nufilmuota miuziklo versija buvo išleista 1998 metais, sutrumpinant miuziklą ir pridedant naujų elementų, pavyzdžiui, imperatoriaus žaibų... Taigi, to turėtų pakakti, mes turime šitai, mums nereikia gyvo veiksmo filmo! Ir iš visų adaptuotų miuziklų, buvo tiesiog aišku, kodėl „Katės“ taip ilgai išsisuko nuo adaptacijų, nepaisant savo populiarumo. ♫ Ir niekas ničniekas to tiesiog nepakeis ! ♫ Universal nusipirko adaptavimo teises po kurio laiko, kai Amblin versijos vystymas buvo nutrauktas, ir nuo to laiko pasiliko tokiame vystymo stadijos limbe. Loidas Vėberis miglotai užsiminė, kad kažkas buvo planuose nuo 2013 metų, bet pačio proceso mes nematėme, kol nepraėjo dar trys metai. Kas tuo metu nutiko?
20:29
♫ Ponios ir ponai – jūsų laukta akimirka ♫ Na, pasirodė „Didysis šou meistras“ ir pasaulio mastu uždirbo pusę milijardo dolerių aišku, aš nesu Universal, bet galime numanyti, kad Universal pastebėjo ilgai besivystantį „Kačių“ projektą ir pagalvojo: „Hm, gal pamėginkime, ir mes patys galėsime užkalti pusę milijardo dolerių, dar pritempkime naujausią už miuziklus Oskarų prižvejojusį žmogelį, štai mūsų bilietas uždirbti pusę milijardo ir Oskarų! Laimi visi!“ Taip kad, rodos, čia tikrai kažkas ne taip. Jog prestižinė miuziklo adaptacija be išimčių tampa Oskarų magnetu. Jaunaisiais Akamedijos Apdovanojimų metais, miuziklai buvo labai gausiai paplitę, paprasčiausiai todėl, kad vos atsiradus kinui su garsu, miuziklai sudarė nemažą dalį statytų filmų. Bet kaip jau matėme episode apie teatrus ant ratų, miuziklų iš didžiųjų studijų sumažėjo 7-ame dešimtmety, vietą užleidžiant intelektiškesniui eksperimentiniui filmui, tada mes turėjome porą pasisekimų, ir dar svarbiau – ryškių Oskarų favoritų, kuriais tapo „Merė Popins“ ir „Muzikos garsai“. Tai sukėlė savotišką muziklų–apdovanojimų magnetų, sprogimą, bet taip ir bendram muzikinių filmų žanrui.
21:32
Po kritikinės ir komercinės „Sveika, Doli!“ nesėkmės, Holivudo miuziklai–filmai apmirė tikrai nemažam laikui. Taigi, po to, turėjome filmų, tokių kaip „Kabaretas“, kuris, skirtingai nei stambių studijų miuziklai, laimėjo nemažai Oskarų. Tačiau tai kaip ir buvo miuziklų–Oskarų favoritų eros pabaiga. Turėjome ir „Godumų“, ir „Siaubų krautuvėlių“, bet jie labiau buvo filmai prie spragėsių, ne apdovanojimams. O miuziklai iš esmės persikėlė į animacijos žanrą. Po šimts, kitas miuziklas, 20m. po Bob Fosse „Kabareto“ ir „Viso to džiazo“, nominuotas už geriausią filmą, buvo Disnėjaus „Gražuolė ir pabaisa“. Taigi, dabar 2001 metai, kuriais mes vis dar įsitikinę, kad „miuziklai – tai filmai prie popkornų“ ♫ Deimantai – geriausi moterų draugai ♫ Mulen Ružas nebuvo sukurtas tapti Oskarų filmu, jį padarė dėl to, kad Bazo Luhrmanno „Romeo + Džuljeta“ uždirbo daug šlamančių, ir kad tada biudžetas pasipildė, tai tegu kuria, ką nori. O Mulen Ružas pasisekė dar geriau, nei Romeo + Džuljeta! ♫ Gal lauke ir pliaups lietus, Bet čia linksmybėms galo nebus! ♫ Mulen Rūžą išleido gegužės pabaigoje, tačiau, kaip ir „Didysis šou meistras“, jis turėjo puikias kojas...chichi.
22:41
Ir kai pagaliau atėjo Oskarų sezonas, jį vis dar rodė kinų salėse. Todėl Fox sau pamanė... „Ei, gal bandom, padarykime lobistinę kampaniją, ir bum! Nominacija „Už geriausią filmą“. Ir kas galėjo pamanyti! – VISKAS SEKAS TAIP GERAIIII ! Tai paskatino „Čikagą“, tuo metu dar tik statomą, ją prastūmė agresyvus Harvey Wenstein'o lobizmas. O „Čikaga“ pelnė ne tik „Geriausio Filmo“ apdovanojimą bet ir kitus penkis apdovanojimus 2003 m., jis tapo pirmuoju miuzikiniu filmu pelniusiu Oskarą nuo pat 1968 m. miuziklo „Oliver!“ Dabar taip. Du dalykai. Visų pirma, Endriu Loido Vėberio miuziklų adaptacijos filmams iš praktikos pasižymėjo ne pačiais geriausiais rezultatais. Arba komercijos prasme, arba kalbant apie apdovanojimų stoką. Na nesupraskit klaidingai, jie stengiasi ♫ Nesupraskit klaidingai! Nesupraskit klaidingai! ♫ Pati sėkmingiausia buvo 1996 metų filmo adaptacijai miuziklui „Evita“, pagr. vaidmenis atliko Madonna ir Antonio Banderasas, nors tai ir nebuvo Oskaro favoritas (kad ir pelnė už geriausią filmo dainą), filmas pelnė krūvą auksinių gaublių, įskaitant Madonos vaidmenį bei gaublį už geriausią kino miuziklą/komediją. Aišku dar yra Operos Fantomas...
23:44
♫ Į giliausias pragaro gel– MEEEEEEEEES ♫ kuris su dideliais lūkesčiais taip pat buvo išleistas apdovanojimų sezono įkarštyje, jo lobistinė kampanija buvo gan agresyvi, ir jo pagalba išties sužvejota pora Oskaro nominacijų, įskaitant ir, mano skausmui...už kinematografiją. Daugiau apie tai, kodėl filmas prastas, galite pamatyti mano videoklipe apie tai, kodėl jis toks prastas. ♫ Nuo šio momento kelio atgal ne– BUUUUUUUUUSSS ♫ Antra, „Katės“ net nėra sutvertas Holivudo kino scenarijui, net lyginant su kitais Vėberio pasirodymais, kurie, na žinot, bent turi siužetą, taigi, net lyginant su tokiais projektais kaip „Operos Fantomas“ ar „Evita“, su „Katėmis“ kompanija atsiduria žymiai prastesnėje padėtyje, įtariu, kad Universal tai žinojo jau nuo seno, prisimenant, kiek užtruko vien miuziklą ištraukti iš vystymo proceso košmaro. Kaip vienu metu „Katėms“ suteikti ir Holivudo filmo struktūrą, ir užtikrinti, kad „Kates“ savęs neprarastų? Aš irgi galiu šokt, kaip jis. Nesunku Na, regis tai neįmanoma. Taigi, kalta ne tik netikėta „Didžiojo šou meistro“ sėkmė, kaltas ir filmo režisierius,
24:55
ir aš absoliučiai tikra, kad Tomas Hooper'is niekad nebūtų prišlietas prie „Kačių“, jei ne miuziklo žymiausioji daina „Memory“. Neskaitant agresyvios Universal kampanijos su „Vargdieniais“ – filmo, įrodžiusio, kad miuziklai vis dar gali būti Oskaro numylėtiniai iki pat šio dešimtmečio galo, aišku, dėl Annos Hathaway atliktos dainos „I Dreamed a Dream“, su kuria ji iškovojo Oskarą. –Išsipildė! Tad prišlieti Hooper'į prie Kačių buvo ir taip aišku, kodėl. Katės turi didžią Oskarą pelniusią baladę, Vargdieniai turi didžią Oskarą pelniusią baladę, „nu....kaip ir logiška“. ♫ Yra svajų...kurioms nelemta būūūūt ♫ [„ir tas tipas tikisi, kad ji ištemps šią natą SĖDĖDAMA, NEGAUDAMA PAKANKAMAI ORO, ir po to NET NESITEIKIA FILMUOTI ANTRO DUBLIO..TOMAI HOOPERI, tu mane KANKINI“] Tačiau „Vargdieniai“ tapo ateities pranašu. Ir kiekvienam gluminančiam Hooperio priimtam sprendimui „Katėse“ įspėjimai matėsi jau nuo pat pradžių. [„Tomui Hooperiui su miuziklais prasti popieriai“] Kai filosofas ir medijų teoretikas Maršalas MakLuhanas pasakė savo žymiąją frazę: „Mediumas yra mintis“, ką jis tuo norėjo pasakyti? Paprastai tariant, tai idėja, kad istoriją ar jos mintį galime priimti tik per mediumą,
26:17
mediumas gali būt eilėraštis, romanas, filmas, teatro spektaklis ar net paprasta kalba. Pati idėja ar istorija savęs neišreiškia, bet ją išreiškia mediumas. Taigi, mediumas ir turėtų būti studijų objektas. Anot teatro ekspertės Lindos Hutcheon: „Nors nė vienas mediumas neatlieka kažko blogiau ar geriau už kitus, kiekvienas mediumas, kaip ir žanras, turi skirtingus išraiškos būdus, todėl gali išbandyti tam tikrus dalykus geriau nei kiti.“ Taigi, apžvelkime „Vargdienius“ kaip studijos objektą: Turime Viktoro Hugo romaną „Vargdieniai“. Turime šedevrinį PBS miniserialą su Dominic'u West'u ir Davidu Oyelowo ir dar turime A. Boublilo ir C.–M. Schönbergo miuziklą. ♫ Ta moteris paliko savo kenčiantį vaiką, ne kas kitas, tik aš čia galiu padėt ! ♫ Trys skirtingi mediumai seka tą pačią istoriją. Tačiau kadangi mediumai skiriasi, jie istoriją pasakoja labai skirtingais būdais, būdai sukurti pirmiausia atitikti savo mediumą. Todėl dažnai gali pasitaikyti, kai vieno mediumo kūrėjas staiga turi kuo efektyviau realizuoti viziją kitu mediumu, gali kilt šioks toks disonansas.
27:20
–Manau, tai, ką bandžiau įgyvendinti, buvo suderinti kraštutinį realizmą, kad instinktyviai jaustųsi tarsi filmas paremtas tikrove, bet kartu ir realybės egzageravimą. Mes tai matėme ir Operos Fantome, režisuotame Joel'o Schumacherio, kuriame apstu smulkmenėlių, tiesiog rodančių, kaip jis stengias miuziklą „sutikrovinti“, pavyzdžiui, užuot dainavę aktoriai šneka dainos žodžiais, kurių tiesiog nėra prasmės nedainuoti. –Pagalvokim. –Bet kodėl tai paslaptis? Ar mes turime, ką slėpti? ...o tada Batleris puse savo žodžių užriaumoja, užuot juos įdainavęs. –BŪK PRAKEIKTA! NIEKINGA MELUOJANTI DALILA! Žinoma, tai gali suveikti ir kitaip. –Kodėl Bliumas taip toli dešinėje? „Prodiuserius“, 2005 metų filmą, režisavo Susan Stroman, kuri taip pat režisavo ir jo Brodvėjaus versiją. „Prodiuseriai“ parodo, kas būna, kai teatro režisierius dirbdamas su kino formatu jaučiasi nesavame kailyje. Žmonės, kurie niekad nematė šio spektaklio, bet žiūrėjo filmą (adaptaciją, su kurios tikslumu perlenkta lazda, nes tai praktiškai tas pat miuziklas) tai tie žmonės pamanė: „Ir viskas? Tai čia tas sėkmingiausias, „Tony'iškiausias“ spektaklis pasaulyje?“
28:25
–Kur? Kur?! –Kchur? Kchur?! Bet ši filmo versija simbolizuoja, koks svarbus vis tik yra mediumas. Šitiek dalykų, kurie pavyko ant scenos (ir dėl kurių „Prodiuseriai“ pelnė daugiausiai Tony'ių už vieną pastatymą visoje miuziklų istorijoje) tiesiog nesuveikė priešais kamerą. –STORAS! –STOOORAS! –...Nesu aš toks storas! –S T O O O R A S ! Cituojant kino akademiką Robertą Stemmlę: „Akivaizdu, kad kinas turi resursų, kurių scena niekad neturės: stambaus plano galią, teikiančią žmogaus minos mikrodramą ir atskirą filmo garso takelį, leidžiantį susipinti dubliavimui, muzikai ir kitiems garsams.“ Linda Hutcheon prideda: „Ir kai mes tykiai sėdime tamsoje ir ant scenos stebime gyvus žmonės, visą vyksmą suprantame kitaip, nei sėdėdami priešais ekraną, stebėdami, kaip tikrovė mums suformuluojama technologijos.“ Taigi, teatras natūraliai reikalauja daug didesnio neįtikimumo sulaikymo nei kinas. Jūs sėdite toje pačioje salėje, kaip ir aktoriai, po kiekvieno muzikinio numerio reikia ploti, matosi visa scena, jūs matote, kad sniegas dirbtinis. Aktoriai bent pusę įsivaizduojamų dalykų išreikšdinėja pantomima,
29:30
tačiau kino mediumas veikia prieš šį būtinąjį neįtikimumo sustabdymą... –Geriau jau...aš... uždainuosiu! –Stop, stop, stop! Jokių dainų, kol aš čia! ...Ir turi būti atstatoma pusiausvyra stilizuojant. Dėl to miuziklai dažnai pasiseka geriau kuriant animacinius filmus, nei gyvo veiksmo. Animaciniai filmai reikalauja daugiau neįtikimumo sulaikymo, nes tai ne realybė, čia piešti kadrai. –Kodėl visi dainavo? –Visi mes širdyse turime po dainą. Ir todėl labiau deri, kai sukeliamas noras manyti, tarsi šie personažai staiga užtrauks dainelę. –Kaip čia taip, kad mokate visus žodžius? Jūs repetavote? –Taip, ketvirtadieniais! Nematei lankstinukų? Žinoma, kartais režisieriams pavyksta tai sujungti elegantiškai. Prisiminkime „Čikagą“: ji puikiai veikia su atitinkamu realizmu, tačiau greta derina ir teatrališkesnę kadruotę, kartu veikdama ir pagal vidinę savo logiką. O kartais kituose muzikiniuose filmuose tiesiog nekreipiama dėmesio, tikroviška kadruotė ar ne. –Heenkai, kiauliena paruošta! Ir kūrėjai tiesiog nesuka dėl to sau galvos. Geras pavyzdys būtų Mama Mia:
30:36
jie neketina savo vizija išversti visatą, ir viskas su tuo puiku. Bet dar viena filmų pasvirimo realizmo link priežastis yra, kad Akademija linkus apdovanoti tikroviškesnį stilių, Ne visada, bet įprastai. O tiems iš jūsų, kurie teigia, kad Tomo Hooper'io stilius išties kažkoks keistas, keisti kampai ir daug tuščios erdvės su plikomis plytomis ir tapetais nepadaro filmo netikrovišku. Tiesa, kad Hooperis naudoja daug nemalonios vaizdinės raiškos, ir apie tai aš pakalbėsiu netrukus. Bet tai nereiškia, kad žemiškas ir realistinis filmas yra tai, ko jis siekia. Tad negana to, kad muzikiniai filmai paprastai savyje neša savotišką stilistinį diskomfortą, dar yra ir paskata režisieriui filmo stilių nukreipti arčiau tikrovės. Tad su polinkiu surakinti maištingą, energingą miuziklo mediumą realizmo stiliumi, kuriam Oskarai palankesni, liko tik laiko klausimas, kada Hooper'is nuslinks į šiurpųjį slėnį. Taigi, „Vargdienių“ vaizdinės kalbos taktika iš dalies ir buvo vizualinis realizmas, tačiau prie viso to, kad jis būtų dar tikroviškesnis ir netikėtas, Hooper'is dar nusprendė naudoti tiesioginį garsą, įrašydamas aktorius jiems dainuojant aikštelėse.
31:40
♫ Tokie vyrai, kaip jūs, nesikeičia niekada! –Galvokite, ką norit – man tas pats! –Tokie vyrai, kaip aš, nesikeičia niekada! –Prisiekiau jus nudėti – tai mano pareiga! ♫ ...užuot pasitelkus tradiciškesnį būdą, kai aktoriai scenas įdainuoja atskirai. Hooper'is vertėsi kaip įmanydamas, kad vaidyba jaustųsi autentiškesnė! –Įrašinėdamas viską gyvai, Tomis suteikia paprastai filmo vaidybai spontaniškumo. Ir tai buvo šaunus triukas filmą įpiršti Akademijos vertintojams. Taip kad muziklo mediumas, kuris tiek „Vargdienių“, tiek „Kačių“ atveju, aktoriams reikalauja viską dainuoti, prašo jau ir taip stipresnio neįtikimumo sustabdymo* nei kino mediumas, o realizmas čia ne tik ABSOLIUČIAI NESIDERINA su galingomis muzikos emocijomis: prieš jus ekstremalaus stambumo planai, ištisas tris valandas, kuriuose aktoriai traukia dainas, sukurtas pigesniems spektakliams! Kaip tarė, taip padarė. Vargdieniai gavosi blogai, bet laimėjo apdovanojimų, tad nepaisant to, esminiu filmo rezultatu tapo nesibaigiantys Žavero memai, anot Universal formulė, rodos, tokia: Tomas Hooperis + + visų mylimas klasikinis miuziklas = pelnas. Štai taip viskas prasidėjo. M I A U ! Žiūrim, ką turim. Pastipęs balandis. N e v a l g y t i !
32:54
Ir ko aš turėjau tikėtis? „Katės, bet tikroviškai“ Nors filmo versijoje aš pamėginsiu rasti pagrįstumo, jei ne racijos, jame yra daug, daug gluminančių sprendimų, kurios priskirčiau tiktai Hooperiškiems Kaprizams. Nuo rujojančios Džudi Denč, žergiančios kojas dėl Gaso, teatro katino iki snargliuotos Dženifer Hadson, daugiausiai savo numerių praleidusios priartintose scenose, galiausiai iki Makavičio, kurį... suvaidino būtent taip... – BAISUUU !! Kaip jūs sugebėjote Idrį Elbą paversti atstumiančiu? –Žinot, ką? Padarysiu...dab'ą. Aspektas, kuris pasirodžius tam filmo anonsui sukėlė daugiausiai šurmulio – tiek džiaugsmo, tiek pykčio – buvo visas tas filmo „šiurpusis slėniškumas“, kurį, aišku, sukėlė Hooper'io bandymai šį keistą, fantastinį spektaklį sumenkinti iki realizmo. Kaip jis pats ir teigė interviu „Atlantic“ redakcijai: „Aš norėjau, kad filmas liktų labai įžemintas tikrovėje. Tai, kuo aš labiausiai didžiuojuosi, yra, kad taip ir jautiesi jį žiūrint; jis nebe toks fantastiškas.“ Bet čia... ...čia Katės, žmogau. ♫ Presto ! ♫
33:58
Visa kaltė buvo suversta vaizdo efektų komandai, kalbant apie tai... –Niekas už mus geriau nesupras, kokie svarbūs yra g e r i v a i z d o e f e k t a i . *Aš Dievo rykštė teatralams lol* *Pamazgoms apipilsiu efektų komandą, kad pagerinčiau mūsų pačių įvaizdį lol* [likusieji užrašai klipo apačioje]** Okei, trumpam apie tai pakalbėkime. –Mes naudojome skatmeninio kailio technologijas, kad išgautume patį tobuliausią kailio efektą. Taigi Hooper'is norėjo, kad filmas būtų „įžemintas tikrovėje“ ir „nebe toks fantastiškas“, ir todėl jis matyt norėjo, kad aktoriai būtų kuo mažiau užgriozdinti, ir filmuoti t i k r o v i š k o s e , bet keistų proporcijų aikštelėse, tad jis nusprendė neleisti judesį fiksuojančių kostiumų, nepaisant to, kad nauji kostiumai atrodė gan absurdiškai GALIMAS DAIKTAS...tai gandai, niekas oficialiai to netvirtino.. kad Hooper'is nenorėjo, kad aktoriai glumintųsi ar būtų užgrųsti, tad jokių judesių fiksavimų. Taigi, visa skaitmeninio kailio technologija turėjo būti daroma rankomis, kas ne tik užkėlė biudžetą postprodukcijai, bet ir masiškai padidino darbo krūvį viskam užbaigti. Bet kai pasirodė filmo anonsas, GALIMAI... vėlgi, tai yra nuogirdos...
35:02
Universal ėmė panikuoti, ir kaip reikiant suveržė postprodukcijai skirtą biudžetą, tad dėl to ir turime tokius kadrus, atrodančius, na....nekaip, ir matome šituos plūduriuojančius veidus, ir tokias scenas, kurių net neužbaigė! tai kai pasiklausai siaubiakų, kaip „Kačių“ v. efektų komandai trūko pinigų, darbuotojų, ir koks buvo krūvis, GALIMAI..kartoju, niekas detaliai to netvirtino oficialiai, kad neprarastų savo darbo, taip kad čia gandai.. ..štai toks ir rezultatas. Taigi, rotoskopiškai „užklijuota“ skaitmeninio kailio technologija, apkarpytas biudžetas ir keista Hooper'io užgaida viską kaitalioti iki paskutinės minutės – dalinai, dėl to mes visa tai ir matome. Bet net jei tam būtų buvę reikiamų pinigų ir laiko, ar būtų pavykusi ši vaizdinė vizija? Ar ji būtų įtikusi žiūrovams? Greičiausiai ne. Hooper'io užsiciklinimas filmą „įžeminti realybėje“ turėjo skaudžių pasekmių, ir nebesvarbu, kiek laiko buvo skirta efektų komandai. Šie sprendimai išplaukia iš to pačio bandymo užlopyti tą tikroviškumo spragą. Su ja taip stengtasi, kad kažkaip prie tam tikrų detalių atrodo vienu metu ir persistengta, ir nepakankamai dirbta.
36:07
Tie būdai, kuriais filmo pagrindinis gyvūnas perteikiamas, yra kartu ir per literalūs, ir...per buki.. Mąstai, ar šie žmonės išvis kada matę katę! Filme prikišta pernelyg tikroviškų kačių ypatumų, kurių pačiame miuzikle išvis nėra, pvz. jiems kruta ausys, jie ropoja ant visų keturių kojų ir baksnoja pėdomis, jie viską laka ir daro „miau miau miau“... – M I A U M I A U M I A U M I A U U U U Gillian Lynne choreografija spektakliui sukurta...labiau priminti katę, o ne tiesiogiai ją mėgdžioti. Bet štai, dar nė 10 minučių nepraėjo, o jau turime juokelį apie klyno prausimą liežuviu. „Aš katytė! Miaau!“ – M I A U Ir visa tai kaupiasi tam, kad sukurtų neįtikimumo sustabdymo problemą, kurios tuo tarpu miuzikle nėra. Pavyzdžiui, miuzikle žmonių nėra, bet štai ir jie, filmo pradžioje! Mes juos matome dar prieš visas kates. Žmonės su žmogiškais kūnais, išmetantys kačiuką maiše. O kas dar turi žmogiškus kūnus?! Bet kaip ir su Vargdieniais, Hooper'iui miuziklo mediumas rodos nei patinka, nei domina,
37:10
pavyzdžiui, ketvirtos sienos griovimas – gan populiarus motyvas miuzikluose. ♫ Ar mes gimstam akli? ♫ Mes tai matomi Vargdieniuose, scenoje, kai miuzikle Gavrošas kreipiasi į žiūrovus. ♫ Kaip einas? Gavrošas aš vardu, Tai mano žmonės – mano gauja ♫ Bet tai nėra įmanoma, todėl filme jis kreipiasi į...kažkokį turčių. ♫ Kaip einas? Gavrošas aš vardu, Tai mano žmonės – mano gauja ♫ Tačiau su sekančia replika jis vis vien kreipiasi į žiūrovus, tai... ♫ Buvo laikai, kai žudėm Karaliùs [„Ei, kretinai, šis perversmas kitoks“] troškom keist pasaulį, bet buvo per skubu! ♫ [„Šįkart į orą galvos nelėks“] „Katėse“, miuzikle, ketvirta siena sulaužoma daug dažniau nei „Vargdieniuose“. Katės kreipiasi į publiką, jos publikai viską paaiškina, jos su publika bendrauja ir fiziškai... Bet tai neįmanoma, tat filme viskas apsukama apverčiant Viktorijos rolę aukštyn kojomis. Katės džiaugišką reikalą paaiškina jai, vietoj publikos. Tad išimant šitai... ♫ Nejau aš regiu savomis akimis žmogų, kuris nematė džiaugiškos katės? ♫
38:14
...filme parodo, kad jame griauti ketvirtos sienos neįmanoma. Ir...žinot ką? Tiek to, čia filmas, ne spektaklis. Taigi, jie tempia šį pasikeitimą visą filmą, iki pačio galo, o tada Džiudė Denč kreipiasi į kamerą – maždaug... geras penkias minutes! ♫ Matėte kelias rūšis kačių...♫ ♫ Interpretavimo nereikia suprast...♫ ♫ Katės tikrai panašios ir į jus, matėte mus abu ♫ ♫ Mūsų įpročius ir landynes, tačiau kaip...♫ ♫ Pirma, jums atsiminti... ♫ ♫ ...Žinokite, katė – ne šuo ♫ ♫ Vieni sako, kad su katėmis viena yra tiesa...♫ ♫ Katės jums meilikaus, kad jūs išduotų ♫ ♫...kaip šnekam apie jus, aš ne...♫ ♫ Ak, katinėli. ♫
39:24
♫ Katė leisis jus išduoti... ♫ ♫...lėkštele grietinėlės, ir karts nuo karto...♫ ♫ Ir kai galiausiai baigsit jūs, pašauksite jį savo...♫ Kino adaptacijose taip pat neretai keičiasi dainų aranžuotės, kas vėlgi – tiek to. Tačiau „Katėse“ atrodo, kad Hooperis taip padarė, nes jį tos dainos tiesiog užkniso. Ram Tam Tageris yra vienas energingiausių miuziklo numerių. O Derulo tikrai neblogas Ram Tam Tageris! –Metas šviasti! Žinoma, jums liaidus! ...neskaitant to akcento. Tai kodėl, Dieve, kodėl reikia jo numerį pastoviai petraukdinėti su nevykusiais Rebel Wilson ekspromtais?! –Gal jį ką tik iškastravo? Tos natos tokios auuuukštos! Iškart po to sekančioje scenoje Bastoferio Džonso numeris nutraukiamas dėl dar kelių Wilson peripetijų. – 𝕸 𝖎 𝖆 𝖚 ! Tai va, grįžtam prie dainos. Net ir Šleivakojo numeryje, geriausiame viso filmo numeryje, pelė suspiegia: „Katės!“.
40:28
–𝒦𝒶𝒶𝒶𝒶𝓉𝑒𝑒𝑒𝑒𝑒𝓈 ! Teip, štai, ką mes žiūrime. Šios smulkmenos iš principo nebūtų blogos, tiesiog jos filme neturi jokios vertės. Toks jausmas lyg jis trukdytų muzikinius numerius, nes jie jam pasirodė per neįdomūs, kad išsilaikytų patys, be kažko jiems suskaidyti! –Aš irgi galiu šokt, kaip jis. Nesunku. Režisieriaus nepatoginimasis/susidomėjimo nebuvimas, liečia ne tik miuziklo mediumą ir jų adaptuojamą spektaklį. Yra akivaizdus atmetimas bet ko neheteronormatyvaus, kuris mačiusiems miuziklą yra aiškiai pastebimas. Šiame filme yra pakankamai „no homo“ momentų! ♫...romantiškos katės! ♫ Teip, Dieve sergėk, kad šitas veikėjas atrodytų kaip tik pats heteroseksualiausias, pats vyriškiausas vyras. Dažnai miuzikle vaidinama, kad tarp Mistofelio ir Ram Tam Tagerio kažkas šiokio tokio yra... ♫ Ram Tam Tageris – kraupiai nuobodus! ♫ ...ir šita nėra įmanoma, tad abu jie gauna savo „no homo“ momentus su Viktorija. ♫ V~~I~~K~~T~~O~~R~~I~~J~~A~A~A~A~A~A~A~ ♫ O Mistofelis tai išreikšti gauna su ištisa sub-intriga! – 𝔸Š 𝔸𝕋𝔼𝕀ℕ𝕌, 𝕍𝕀𝕂𝕋𝕆ℝ𝕀𝕁𝔸𝔸𝔸 !
41:34
Matydama visus kvailus žodžio žaismus ir posakius apie kates, kuriomis užgrūdo filmą, labai stebiuosi, kad jie nepridėjo ir kažko maždaug „Ram Tam Rageriui patinka kačys apačioje“. ♫ Heteroseksualios katės! Heteroseksualios katės! He-te-ro-seksualios katės! ♫ Bet jei būtų viena scena, kuri visuomet bus pasmerkta nesėkmei, arba... totaliai sėkmei, žiūrint kokiu kampu pažvelgsi, kad ir kur ji bebūtų – filme ar bet kur, kur yra nors kiek tikrovės – tai senosios katės Gambės dalis! ♫ Galvoju apie pūkuotąją katę Dženiataškaitė ji vardu ♫ Kur mes išgirstame garsiąją pūkuotąją katę Gambę, kuri dienomis drybso ir miega, o naktimis moko peles ir kitus kenkėjus, na žinot, būti dorais visuomenės nariais. Spektaklyje šis numeris realizuojamas su pantomima ir rekvizitais, tokiais, kaip, na žinote, šiukšlės iš sąvartyno, kuriame katės gyvena, jos panaudojamos, kad atrodytų..na..kaip pelės. Spektaklyje yra nemažai momentų, kai katės pantomimuoja kitus gyvūnus ir objektus, pvz. peles, šunis, tarakonus ir čiuku-čiuku traukinius, tai jos daro imdamos šiukšles ir jas paversdamos rekvizitais.
42:42
Na, jie galėjo taip padaryt ir filme... ...bet reikia realizmo. Tai vietoj to, mes gauname štai ką..... Ir viskas tik stiprėja, ir daros vis labiau šiurpoka. –O dabar – vyšnios torto viršuje! Aš net negaliu apie tai komentuoti, tad komentarų iš manęs nebus. Išskyrus: Kodėl? Dieve, kodėl jie pelėms uždėjo vaikų veidus?! –O dabar – su rankomis! [„Suteikti besiužečiui dalykui siužetą“] Nuo pat treilerio išleidimo, man labiausiai kilo klausimas: kaip jie „Kates“ pavers į holivudinį filmą? Aš giliai širdyje tikėjausi, kad jie bus sumanesni ir tiesiog nesuktų dėl to galvos, kad jie paliks reviu formatą ir padarys jį šiek tiek laužytu ir panašiu į Fantaziją. Bet ohoho! Jie nugrybavo į absoliučiai priešingą pusę!... – Kodėl mes baržoje vidury Temzės? Aš turėjau eiti į balių! – Oi ne, niekur tu neisi, mano pūkuotas draugeli! Jie filmą sukonstravo ne pagal vieną siužeto liniją miuzikle (su steroidais), o dvi! Pirmoji linija yra gerokai išpūsta Viktorijos dalis, kuri dabar tapo pagrindine veikėja?..
44:05
O antroji yra jausminga Grizabelos tema. Katytė su trumpu solo šokiu spektaklyje, neturinti net savo dainos, filmas jai suteikia mažos našlaitės pasakojimą našlaitės, paliktos džiaugiškų kačių pasaulyje ir paimą šią akimirką iš spektaklio, kad ją paverstų emocionalia filmo tema. Aš nesakau, kad miuzikle susitvarkyta grakščiai, tačiau filme ją siekia išryškinti, ir taip apnuoginamas visas siužeto Achilo kulnas. Spektaklyje yra miglotai užsimenama, o filme akivaizdžiai pasakoma: Kodėl Grizabelą kitos katės atstūmė? –Kuo ji buvo? –Kadaise ji buvo malūno žvaigždė. O tada ji susidėjo su Makavičiu. Makavitis! – ᗰ ᗩ K ᗩ ᐯ I T I ᔕ ! Bandymas suteikti savo istorijai logikos nėra pats nelogiškiausias pakeitimas pasaulyje, tačiau jis trenkiasi kaktomuša su antru pagal svarbą priimtu sprendimu: Makavičiu. – M͓̽ ͓̽I͓̽ ͓̽A͓̽ ͓̽U͓̽ ! Makavitis yra...kliūtis, kuri atsiranda miuziklai einant į pabaigą. Na, prieš tai vienos katės pamurma apie jį girdėjusios, o tada pasirodo jis, pagrobia Senąjį Deutoronomijų,
45:08
katės iškart su bėda susitvarko, ir daugiau apie Makavitį neužsimenama. Ir dar kartą sakau, tai nereiškia, kad toks užmojis geras, Makavičio dalis mažų mažiausiai nerimta. O Makavitis kaip ir nėra antagonistas, labiau jau...savaime atsitikęs dalykas. Istorijos įtampa (jeigu tokia išvis būtų) tėra smalsumas pamatyti, kas mirs. Kas mirs gerąja mirtimi? Makavičiui spektaklyje tai nelabai rūpi. Tačiau filme... – Aš pasiryžęs laimėti, ir norėtųsi, kad mano konkurentai būtų surakinti! Oho, tai jo viso gyvenimo tikslas, pasiekti Džiaugiškosferą. Kodėl? O todėl. – M i a U ! O tada, jei nei šitai jūsų nepriverčia kalenti dantis... –Nusikaltimų Napaleoooonas! Na štai...Makavitis yra Idrio Elbos odos spalvos. Negi jie negalėjo jo tiesiog padaryti juodu katinu, ar... duoti jam dryžius, ar ką nors tokio? Suprantu, kad tai gali būti problematiška, bet aš... aš nemanau, kad viena vienintelė alternatyva buvo visu svoriu trenktis į šiurpųjį slėnį ir sukurti katę, kuri yra žmogaus odos spalvos! Ir viskas dėl to matosi. Įsivaizduokite, jei su kokiu šviesiaodžiu aktoriumi irgi būtų taip pasielgta!
46:21
Tiesiog...katė su žmogaus odos spalvos kailiu! Negi jie nebūtų pastebėję to dėl šiurpiojo slėnio sukeliamo „ufff“?! ♫ Jis demonas katės kūnu ♫ Taigi, Makavičio rolė filme yra pašalinti kitas kates iš varžytuvių, kad jį išrinktu džiaugiškuoju, Nepaisant to, kad jis gerai prasisuka ir šiame gyvenime, bet nė velnio...jam norisi naujo. Makavitis dar turi antrą paskirtį – išimti iš siužeto ryškiausias kino žvaigždes, kurios norėjo vaidinti, bet kurioms nebuvo noro filmuotis ilgiau nei porą dienų. M͓̽ ͓̽a͓̽ ͓̽k͓̽ ͓̽A͓̽ ͓̽V͓̽ ͓̽I͓̽ ͓̽t͓̽ ͓̽i͓̽ ͓̽i͓̽ ͓̽i͓̽ ͓̽S͓̽ Tad jis nuvilioja kates-įžymybes (kartu su Šleivakoju) į valtį, kurioje gyvena Ray'us Winstone'as, irgi pavirtęs į katiną... –Fui ...ir neskaitant magiškų Makavičio galių, kai tik jiems, ką žinau, nusibodo būti prirakintiems didžiule grandine, jie lengvai pasprunka, suspėja laiku iki „Memory“. O tada nutinka štai kas! –Džiaugiškosfera, štai ir aš! Tai va, kai Grizabela pasirodo pabaigoje, po visos kovos valtyje, atrodo... na, filmas jau turėjo kulminaciją – išgelbėjome Senąją Katę, kodėl mes vis dar čia? Ak, taip. Džiaugiškosfera, filmo apoteozė.
47:30
Paverčiant Makavičio minisiužetą svarbesniu gaunasi taip, kad jo atomazga užsitęsia daug ilgiau laiko ir žymiai padaugėja veikėjų. Ir sudaro įspūdį, kad tai filmo kulminacija. Bet taip nėra. „Memory“ yra jo kulminacija. Tad filme...vystoma nauja kulminacija ant laivo denio... – Tigre...nustumk ją ant lentos! ...kartu paliekant ir senąją. Dženifer Hadson tokia gera dainininkė, kad man kaskart žiūrint šią sceną vis kyla šiurpuliukai. Aranžuotė ir suvedimas – tokie puikūs, kad net poroje chaotiškų mano lankytų peržiūrų publika šios dalies klausėsi su tylia pagarba. Siužetas visuomet buvo kartoninis ir silpnokas, jį tokį sukūrė sąmoningai. Tačiau filmu nesistengta, kad siužetas nebūtų toks silpnas, tiesiog prikišama daugiau siužeto ir daugiau nesąmonių, kurias filmu prisiimama atsakomybė paaiškint, nes mes pasiryžom laikytis realistinio stiliaus ir logikos. – Ɱ ì ą մ ! Bet jei tikrai norite sužinoti, kodėl „Kačių“ filmas gavosi toks, koks yra.. Katės yra pasaka apie pretenzijas: Pretenzijas į apdovanojimus, įžymybes, į režisierių,
48:41
senas geras pretenzijas. Kaip ir „Vargdieniai“, jie norėjo prestižiško kastingo, tačiau „Katės“ yra siaubingas pasirinkimas prestižiniam scenarijui, nes jo siužetas reikalauja savo kastingui daugiau ar mažiau visą miuziklą likti ant scenos, priešingai nei Vargdieniuose, kur tuo tarpu Anna Hathaway gali suvaidinti savo apdovanojimus pelniusią 20 minučių sceną, ir tada ji palieka filmą vaidint kitiems. „Katės“ taip neveikia. Čia esi katė, turinti solo vaidmenį, arba kačių ansamblio dalis, bet scenoje būni daugmaž visą laiką. Daugelį dainų katės dainuoja ne apie save, apie jas dainuoja kitos katės. ♫ Gasas – tai katinas priešais teatro vartus! ♫ Filme tai pakeičiama, ir pusę dainų katės tiesiog dainuoja apie save. ♫ Gasas – tai katinas priešais teatro vartus! ♫ Gasas, teatro katinas, Bastoferis Džonsas ir ypač Senoji katė Gambė iškart šauna į galvą, tai dainos, kurias pakeitė vien tam, kad tik žvaigždės prieš ekraną pabūtų kuo ilgiau. – Tik nevaidinkit! Patikėkit, dainas keitė tikrai ne dėl geresnės aranžuotės! Ir po velniais, kaip jie sumovė senąją katę Gambę, duodami šią dainą...
49:45
♫ Kai dienos vargai, darbai nebebruzdės, Katės pūkuotos Gambės triūsas čia prasidės! ♫ ...Rebelei Wilson, kuri ne tik nevykus dainininkė, ♫ Kai dienos vargai, darbai nebebruzdės.. Katės pūkuotos Gambės triūsas čia prasidės.....! ♫ šito dėka atsisakoma tribalsės harmonijos... Matyt jei filme norite 20 minučių scenos su Rebele Wilson, ji privalo turėti savo solo! O Makavičio atveju... jie paima duetą ir iš jo padaro solo, nes Taylor Swift scena nesidalina, mano brangieji! Tai ką mums daryt su krūva žvaigždžių, trokštančių solo ir noro vaidinti filme (nes prie jo pritemptas oskarinis režisierius, tad filmas jau užsakytas apdovanojimams..), bet kurie nenori aikštelėje filmuotis, žinot, ilgiau nei porą dienų? Cordon'ui yra darbų su savo laida, Taylor Swift laksto po turus: „Žinot, mes tiesiog nenorim filmuotis ilgiau nei 3d. Na....o jei Makavitis pagrobtų visą prestižo eilę??? –𝓝𝓮𝓲š𝓿𝓮𝓷𝓰𝓲𝓪𝓶𝓪𝓲 „Tai ne tik išspręs bėdą, jog siužete nėra pavojaus ar įtampos, tai taip pat reikš, kad bus solidus pateisinimas šiems žmonėms – jei jie ne dėmesio centre –
50:56
išvis nevaidinti fono vaidmenų! – ᘻᓰᗩᑘ ! Taigi, dabar turime ne tik kvailą pasiteisinimą išimti iš filmo įžymybes, kurios nenori vaidint fone, dabar filmas dar blogesnis! –M̷ ̷a̷ ̷k̷ ̷A̷ ̷V̷ ̷I̷ ̷t̷ ̷i̷ ̷i̷ ̷i̷ ̷S̷ Puikiai padirbėjot. Ir joks pretenzijas į Oskarus turintis miuziklas nebus baigtas be visiškai bereikalingos naujos dainos. ♫ Bet nors turėsim vaiduoklius gražius ♫ Šita vadinasi „Beautiful Ghosts“. Ją kartu parašė Taylor Swift ir Endriu Loidas Vėberis... –„Katėms“ negalime parašyti šiuolaikiškų žodžių, tad jei neturi T.S. Elioto...gauk sekančią T.S.! ...ir aišku, kaip ir su visais prikištais muzikiniais numeriais su pretenzija gauti apdovanojimus, šis numeris visiškai nebūtinas ir, ech... visiškai sugadina natūralų filmo ritmą. Dar labiau, nei ir taip buvo. ♫ Tai ir šoksiu su vaiduokliais gražiais ♫ Jei Frančeska Hayward skamba neužtikrintai, tai yra todėl, kad ji šios dainos tiesiog pilnai nežino, nes dainą jie užbaigė... maždaug tą pačią dieną. Mes tiesiog skubėjome, mes ją parašėme dieną prieš, tada atvykau aš, ir mes muziką ir partitūrą sukūrėme...
52:00
–..Kažkur 1h ar dvi prieš filmavimus. –Kokia klaiki diena. –Siaubas. Taylor Swift matyt pamatė Lady Gagą, Oskaro laimėtoją, ir pagalvojo: „Hmm.. Aš irgi noriu. Vienu žingsniu arčiau EGOT!“ [EGOT – žmonės, vienu metu pelnę ir Emmy, ir Grammy, ir Oskarą, ir Tony] O jos balsas mums pelnė Auksinio Gaublio nominaciją! Galų gale, koks yra „Kačių“ palikimas? Ar mūsų laukia „Kačių“ plagiatų banga? Ar „Katės“ taps miuziklinis atitikmuo „Rykliaraganui“? Aš tuo abejoju. Visų pirma, filmas „Katės“ yra gan unikalus atvejis. Tai buvo vienas, milžiniškas nuostolis. Ir net jei jis neabejotinai taps nauju naktinių seansų favoritų ir... išstums Rocky Horror Picture Show bei The Room su savo kultiniu statusu... –Sveiks, šuniuk! ...šiomis pėdomis jokios kitos studijos sekti tikrai nenorės! Tačiau girdėjau nuogąstavimų, jog tai gali tapti muzikinių filmų pabaiga. Entertainment Weekly straipsnyje priešgyniaujančių jausmų apimtas teatro fanas Markas Snederekis rašė: „Bijau, kad bėdos, panašios į tas iš 1980-ųjų gali pasitaikyti dar ne kartą, nes Katės, iš savo esmės, yra miuziklas, kuris primena miuziklų nekenčiantiems žmonėms, kodėl jie jų nekenčia.
53:09
Tačiau, nors mes jo neprašėme, nors mes už jį neatsakingi, nors mums į tai atsakymo nereikia, aš manau, kad teatro gerbėjai turi neapleisti „Kačių“, nes, kad ir kaip mes jo nemėgtume, nepaneigsi, kad mums jis rūpi. JUMS jis rūpi. ♫ Bet kaip kreiptumėtės... į katę? ♫ Pasakysiu štai ką: tam tikriems miuziklams, ne visiems, bet daugumai jų reikia vaizdinio mediumo, kuris tiktų prie vizijos, su kuria miuziklas yra sukonstruotas. „Vargdieniai“ yra sukurti scenai, „Katės“ yra sukurtos scenai. Su teatru taip jau yra, ypač tokiais spektakliais, kaip „Hamiltonas“. Jame praktiškai nėra jokių rekvizitų, juo labiau scenografijos! Jis sukurtas taip, kad žiūrovai patys įsivaizduotų, kas siužete vyksta. Neįtikimumo nugalėjimas yra tiesiog įaugęs į miuziklo mediumo dizainą, skirtingai nei su kinu. Tačiau tipiškas filmas-magnetas Oskarams tokių dalykų išdarinėti neleidžia. Oskariniams filmams reikia tikroviškumo, ir labai retai pasitaiko, jog laimima už stilizmą. Kartais pavyksta...
54:13
tačiau Akademija šiuo metu palankesnė niūriam realizmo stiliui. Taip tiesiog yra. [„*jei čia filmas apie tai, koks darbas Holivude – liūdna“] O į idėją, kad gali kilti sukilimas prieš muzikinius filmus, kad „Katės“ gali priversti Holivudą daugiau niekada nebežiūrėti į muzikinius filmus rimtai, į tai aš atsakysiu: gerai. Geros suš**tos kloties tau, Tomai Hooperi, ir tavo „miuziklų-apdovanojimų magnetų“ tauzijimams. Populiarių miuziklų adaptavimas filmuose vien tam, kad pritrauktų Oskarus, tai yra liga. Vieninteliais būdais, kuriais tokie filmai suveikia, yra arba juos hiperstilizuojant, kaip buvo su neblogais filmais, kaip „Mulen Ružu“ ar „Čikaga“, arba animacija, kuri vaizdiškai gali pasiekti net magišką nerealumą, kuris ir būdingas miuziklams. Tačiau šiurkštus realizmas? Filmai-Oskarų žvejotojai? Ačiū, ne! Man patinka „Hamiltonas“, bet „Hamiltono“ filmas?... ♫ Jūsų draugams ir šeimai kaput! ♫ [„pauzė publikos juokui“] Prašau, nereikia. Taip, su malonumu pirksiu jūsų filmuotą pasirodymą, kurį įrašėt maždaug prieš 5m., bet neišleisite iki kitų metų. Paimsiu, ačiū! Tačiau muzikiniai filmai, užsakyti Oskarams? Adaptacija vien tam, kad „būtų adaptacija“? Tegu juos s k r a d ž i a i. Muzikinis teatras šiuo metu vėl išgyvena savotišką aukso amžių, ir laikosi gan neblogai,
55:18
jam nereikia patvirtinimo štampo nuo Holivudijos, mums nereikia miuziklų adaptacijų vien dėl to, kad „todėl“. Vien dėl to, kad tai taps kompanijos pripažinimu, vien dėl to, kad „Čikaga“ pelnė krūvą Oskarų. Taigi, jei Katės nubrėžia demarkacinę ribą, nuo kurios ekranams miuziklų adaptacijų nebedarys... ...puiku. Aš nenoriu Hadestauno filmo, mirtinai nenoriu Hamiltono filmo. Jei esate matę bet kokias mėgėjų kurtas animacijas YouTube, galiu jūs patikinti. Jie veikia žyyymiai geriau, nei visa tai, ką Hooper'is per savo karjerą sumovė. Taip kad ačiū, Katės. Ačiū už tai, kad buvote ne tik tikra šių laikų siaubo manifestacija... – ᗰ I ᗩ ᑌ ! ...monumentu pretenzingoms įžymybėms, bet ir už tai, kad davėt galą šiam blogų miuziklų adaptacijų absurdui su savo agresyviomis lobizmo kampanijomis ir sapalionėmis apie Oskarus. Uch, mums viso šito nereikia. Sutaupykite visiems pinigų, širdies skaudulio, ir tiesiog nufilmuokite tą suknistą reikalą. 1998 metų Katės buvo ir visuomet bus. Tačiau 2019 metų Katės yra visai kitokio plauko pamokomoji pasaka. [„#IšleiskiteVersijąSuSkylėmis“: kampanija išleisti kažkur esančią filmo versiją, kurioje katėms matosi išangės]
56:30
–Kažkas ten rūko, gatvės kampe. –Tai mums, katėms, į galvą niekad nešautų! –Dusina plaučius tiršta dūmų migla! –Apie tai pagalvojus man norisi žiaukčiot! –Devynias gyvybes katėms suteikė protas! –Žmonės turi vieną – nė sekundės daugiau! –Kodėl jie vis rūko? –Kodėl jiems nė motais? –Žmonės protingi, bet už kates – mažiau! –Moterys, vyrai, klausykit kačių! Saugokit plaučius, juk negausit kitų! –Amerikos Plaučių Asociacija jums siunčia Kalėdų ženklelius –Avarija! –Avarija?! Avarija! Žmonės pateko į avariją! –Mašinoje buvo vaikas! –Vaikas?! –Vaikas?! –Vaikas?! –Gyvenimų katės turi devynis, vaikai – tik vieną! Padėkite jiems jį gyventi! Prisekite jų saugos diržą! Niekas nenori, kad vaikas taptų „atmintimi“. [„Memory“]

DOWNLOAD SUBTITLES: